2019 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Tu nuobodi?

Esate tai girdėję apie save? Aš esu. Ir nekart. 

Taip, aš nešvenčiu gimtadienių. Mane užknisa sėdėti už stalo ir "linksmintis" valgant bei geriant. Taip, aš nežinau, apie kalbėti su būriu vienu metu kalbančių ar besijuokiančių žmonių. Mieliau linksminčiausi lovoje su knyga, filmu ar siuvinėjimo reikmenimis. Taip pat man labai linksma eiti pasivaikščioti kažkur gamtoje, rūpintis augalais ar naminiais gyvūnais.

Kitos intravertiškos asmenybės mane supras. Na, o jei esate ekstravertas, Jums aš pasirodysiu nuobodi, liūdna, nemokanti linksmintis ir pan. 

Visai neseniai FB sudalyvavau mažoje diskusijoje po panašiai nusiteikusio žmogaus įrašu. Tas žmogus iš tkrųjų jautėsi taip, lyg kažkas su juo būtų "ne taip".

Esmė ta, jog tradiciškai ir standartiškai žmonės "privalo" švęsti. Kažkada tikrai būtum paskelbtas eretiku, jei nešvęstum kalendorinių švenčių. Be jų dar privaloma švęsti gimtadienius, giminių suvažiavimus, pasiekimus ir t. t. 

Tik ne visi žmonės gerai jaučiasi tokios tradicinės ir standartinės šventės šurmulyje. Aš didelėse kompanijose, paprastai, imu nebesuprast nei kas ką kalba, nei kas ką daro. Tiesiog paskęstu kažkur savo mintyse ir, tikėtina, aplinkiniams ima atrodyti, jog man liūdna, nuobodu ar dar kažkas negerai.

Man viskas gerai. Aš tik gelbėjuosi nuo tradicinės šventės nuobodulio. Juk kartais tų susibūrimų išvengti nepavyksta, tai reikia gi juos "atlaikyti". Ir tai jokiu būdu nereiškia, jog esu negatyviai nusiteikusi kitų šventės dalyvių atžvilgiu, pykstu, ar dar kažkas ;)

Aš esu intravertė. 

Beje, šis žodis nereiškia nieko netinkamo.

Nemanykite, jog intravertams nepatinka bendrauti su žmonėmis. Jiems nepatinka žmonių minia ir betikslis šurmulys. Šie žmonės atrodo užsidarę, nebendraujantys ar net keistoki, todėl kartais jų adresu pilasi tikrai skaudinantys bei tikrovės neatitinkantys "kaltinimai".

Pavyzdžiui tokie:

- Intravertai yra drovūs. Drovumas čia visai niekuo dėtas. Mes žmonių nebijome, tačiau mums, paprastai, reikia priežasties užmegzti su kažkuo kontaktą. Bendrauti tik todėl, kad daugiau neturi ką veikti, yra nuobodu.

- Intravertai yra grubūs ir šalti. Taip nėra. Mes tik nemokame perdėtai demonstruoti savo jausmų.

- Intravertai yra nepatikimi. Dar viena nesąmonė. Šie žmonės turi mažą draugų ratelį, bet ten esančius asmenis labai vertina ir gerbia. 

- Intravertai nemėgsta dalyvauti viešame gyvenime. Mes sėkingai dalyvaujame ten, kur mums įdomu ir naudinga, kur mes matome kažkokią prasmę.

- Intravertai visą laiką nori būti vieni. Ot ir ne! Taip, laikas vienumoje mums gyvybiškai būtinas, kad galėtume pagalvoti, pasvajoti bei pailsėti, tačiau tikrai ne visą laiką. 

- Intravertai yra keistuoliais. Dauguma mūsų yra individualistai, nemėgstantys eiti su minia bei laužantys nusistovėjusius standartus. 

- Intravertai yra nuobodūs ir nemoka linksmintis. Tai ekstravertai yra nuobodūs ir nemoka linksmintis! Kas gali būti nuobodesnio nei triukšmingas vakarėlis?

- Jei intravertas pasistengs, jis gali tapti ekstravertu. O kam stengtis tapti kažkuo, kuo nesi? Juk tai ne liga, kurią reikia gydyti. Tai charakterio tipas. Ar žinote, kaip atrodytų mūsų pasaulis, jei jame nebūtų intravertų? Tai būtų pasaulis be didžiosios dalies mokslininkų, išradėjų, tyrinėtojų, muzikantų, poetų, rašytojų, gydytojų, matematikų, filosofų. Taip pat jame nebūtų ir viso to, ką šie žmonės sukūrė ir vis dar kuria žmonijos labui. Taigi, nė vienam intravertui tikrai nereikia jaustis "prastesniu" bei stengtis perdaryti save į ekstravertą.

Jurgita Barišauskienė

2019 m. balandžio 7 d., sekmadienis

Bebaimė katė Scarlett: kai meilė savo vaikams įveikia net ugnį

Karen ir Scarlett
Nuotraukos šaltinis: wikipedia
Po 1996 metais kovo 30-ą dieną apleistuose Bruklino garažuose kilusio gaisro žmonės beveik visame pasaulyje sužinojo apie katę, vardu Scarlett (1995 m. birželio arba liepos mėn. - 2008 m. spalio 11 d.). Žinias apie ją transliavo televizijos kanalai, rašė spauda. Sužavėti didvyriško bebaimės katės poelgio, žmonės rašė jai laiškus. Buvo net išleistos keletas knygų.

Prieš gaisrą ji tebuvo benamė ir bevardė katė, kartu su savo penkiais kačiukais, apsistojusi nenaudojamuose garažuose. Tikėtina, jog tai buvo pirmoji jos vada. Dėl nenustatytų priežasčių kilus gaisrui, buvo iškviesti ugniagesiai. Vienas jų, Davidas Giannellis, ir pastebėjo katės kovą su ugnimi vardan savo kačiukų. Ji penkis kartus keliavo į gaisrą ir iš jo, kaskart į saugią vietą išnešdama vieną iš savo mažylių. Įvykdžiusi šią misiją, katė nosimi subaksnojo kačiukus, lyg norėdama įsitikinti, jog tikrai visi jos vaikai yra su ja. Tuo metu per pūslėmis padengtas akis gyvūnas jau nieko nematė. Scarlett prisikvėpavo dūmų, nusvilo kailį, nudegė didelė jos odos dalis. Nosimi suskaičiavusi kačiukus, bebaimė mama susmuko be sąmonės.

Įprastinis gyvūno elgesys tokiu atveju būtų savos gyvybės gelbėjimas. Kad ir koks stiprus motinystės instinktas, jis tokioje situacijoje slopinamas tam, kad išgyventų suaugęs ir ateityje palikuonių galėsiantis susilaukti individas. Kodėl Scarlett nusprendė pasielgti kitaip, atsakymo nėra. Galbūt jos meilė savo vaikams buvo stipresnė už visus rūšies išlikimui tarnaujančius instinktus.

Scarlett su savo kačiukais klinikoje
Nuotraukos šaltinis: nice-pet.net
Giannellis nugabeno uodeguotą šeimyną į veterinarijos kliniką, priklausančią Šiaurinio Kranto gyvūnų asociacijai Port Vašingtone, Niujorke. Mamos katės būklė buvo prasta. Prasidėjo ilgas gydymas. Vienas iš kačiukų išgyveno tik mėnesį po gaisro. Scarlett ir keturi likę jos mažyliai po trijų klinikoje praleistų mėnesių jau buvo pasiruošę keliauti į namus. Beliko tik tuos namus surasti.

Tiesą pasakius, pasirinkimas buvo milžiniškas. Klinika per tuos tris mėnesius gavo daugiau nei 7000 laiškų su pasiūlymais priglausti Scarlett ir jos vaikus. Sustiprėję kačiukai iškeliavo į naujus namus Longailende. Klinika atsisakė juos atiduoti po vieną, todėl kniauksinti keturių mažylių kompanija buvo padalinta po du.

Scarlett globėja tapo Karen Wellen, neseniai autoavarijoje netekusi savo murkiančios augintinės. Su ja katė išgyveno iki pat 2008 metų spalio 11 dienos, kai atėjo laikas atsisveikinti. Tai buvo gyvūnas, dėl gaisro metu patirtų sužalojimų, reikalaujantis ypatingos priežiūros, tačiau jis tos priežiūros ir meilės nusipelnė. Scarlett ne tik išgelbėjo savo vaikus. Ji dar kartą pranešė pasauliui, kokia stipri ir pasiaukojanti yra motinos meilė bei kad net ir mažoje širdyje gali gyventi milžiniška drąsa.

Po katės didvyrės mirties Šiaurinio Kranto gyvūnų asociacija Scarlett garbei įsteigė apdovanojimą, kuris įteikiamas gyvūnams ir jų šeimininkams už drąsius, vardan kitų gėrio bei gyvybės atliktus žygius.

Jurgita Barišauskienė

2019 m. balandžio 3 d., trečiadienis

Gimtadieniai, kurių aš nešvenčiu

Nuo pat vaikystės buvau "įpareigota" gimtadienių šventimui. Gi visi švenčia. Tai diena, kurios reikia laukti, ja džiaugtis, būtina prisikviesti draugų ir suvalgyti torto. Ilgą laiką maniau, jog esu nenormali, nes nekaip nesuprantu, kodėl šios dienos šventimas yra privalomas. Net bandžiau  nurašyti tai savo "žemai savivertei".  

Taigi, aš vis dar nemoku sėdėti už stalo ir švęsti. Jei jau patenku į didelę kompaniją "šventėjų", tiesiog prasėdžiu, kol ta šventė užsibaigia ir galima užsiimti kuo įdomesniu. Kažkaip įtariu, jog taip ir nebeišmoksiu šito.
Pernai net FB buvau užslaptinusi savo gimtadienio datą, kad niekas nesugalvotų manęs sveikinti. Nenorėjau.
Šiemet ant mano "sienos" pasipylė įvairūs palinkėjimai, o "messegeris" paspringo nuo nuorodų su visokiais atvirukais, muzikos įrašais ir pan. Man malonu, kad žmonės stengiasi, nepamiršta. Tikrai, vertinu. Sveikino net ir niekada gyvai nesutikti asmenys. Aš juk tai pat sveikinu kitus su gimtadieniais.  Taip įprasta. Ypač mano sūnui tai labai svarbu. Na, jei svarbu, tai reikia. Tačiau vis vien man atrodo, jog yra žymiai svarbesnių dalykų, kuriuos galima švęsti. Kad ir žibuoklių žydėjimas, šylantis oras, susitikimas su brangiais žmonėmis. Tam net tortas nebūtinas. Užtenka tik vidinės nuotaikos.
Tiesą pasakius, tas gimtadienis man tiek neįdomus, kad, kai sūnus paklausė, kiek man metų, trumpam pasimečiau. Paskui mobiliojo skaičiuotuve atėmiau iš 2019 savo gimimo metus ir išsiaiškinau... 


*****
Grumstai pražydę,
šakos čiulba.
Ryto drėgmėj
pasklidęs žemės kvapas.
Nenoriu aš skaičiuot gimtadienių -
geriau skaičiuosiu žiedlapius
ir paukščių pėdsakus,
ant debesų išmėtytus.

Jurgita Barišauskienė

2019 m. kovo 24 d., sekmadienis

Murkiantis Buda Kuliuose

Dar vienas "flow". 
Kai per FB mane pakalbino Kulių miestelio bibliotekininkė Laima Tamašauskienė ir pasiūlė atvažiuoti susitikti su skaitytojais, aš iš pradžių sutikau, o tik paskui ėmiau aiškintis, kur tie Kuliai randasi.
Pasirodo, Plungės rajone. Ne taip paprasta iki jų nusigauti iš Kauno, jei neturi nuosavo automobilio.
Nepaisant to, šita kelionė visiškai atsipirko gera nuotaika ir šiltu sutikimu, kuris manęs laukė tenai nuvykus.
Kaip mes, bendraudami su savo artimaisiais, pažindinamės patys su savimi, taip autorius, bendraudamas su jo knygas skaitančiais žmonėmis, pažindinasi su savo kūrybos poveikiu. Juk tai dabar jau nebėra tiesiog "mano knyga" - tai yra "ją skaitančių žmonių knyga". Labai džiaugiuosi, jog mano skaitytojų amžius yra labai įvairus, o tekstas suprantamas ir jaunesniems, ir vyresniems. Rašydama apie tai visai negalvojau, kaip ir negalvojau, kad šita istorija bus vertinama kaip išskirtinė būtent dėl teksto dėstymo pobūdžio. Man tai labai svarbu. Kalbant apie grožinę literatūrą, pati esu ypatingai išranki tekstui. Gal todėl, kad esu jos nemažai perskaičiusi, o gal šiaip iš prigimties esu tokia reikli. Man būtina, kad tekstas būtų "skanus", kad jis skambėtų, tiek skaitomas mintyse, tiek tariamas žodžiais. Taigi, be galo malonu, jog pati įvykdžiau savo pačios "gero teksto reikalavimus". Taip pat esu dėkinga žmonėms, kurie tai man patvirtino bei dar labiau sutvirtino pasitikėjimą tuo, ką darau.

Jurgita Barišauskienė

2019 m. kovo 6 d., trečiadienis

Murkiantis Buda "flow" vakaras

Savo knygos pristatymui ruošiausi. Kažkiek. Jaudulio buvo, taip pat kažkiek. Minimaliai. Prieš tai peržiūrėjau pora youtube rastų įrašų su kitų rašytojų knygų pristatymais. Na, o mūsų vakaras Knygų Ministerijoje gavosi absoliučiai išskirtinis - ar su Evelina Biliūnaite įmanoma kitaip?

Apie ką aš čia? Na, apie pirmąjį savo romaną Murkiantis Buda, kuris, mano pačios nuotabai, buvo įvardintas kai sąmoningumą skatinanti knyga

Vakar, kovo 5d. mes susirinkome Kaune, Knygų Ministerijoje, susipažini su murkiančiu filosofu. Šio romano istorija prasidėjo ir išsivyniojo Rašytojų Akademijoje pas Eveliną Biliūnaitę. Rašiau jį su pasimėgavimu ir beveik išvien flowindama (šį terminą išmokau iš Evelinos). Tai va - lygiai taip flowindamos mes ir pristatėme šią knygą.

Ypatingai džiugu buvo tai, jog susirinkus man nepažįstamiems, ar mažai pažįstamiems bei seniai matytiems žmonėms, jaučiausi lyg bendraudama su labai artimomis bei brangiomis sielomis. Tokie šilti susitikimai tikrai gali nurauti stogą kuriam laikui (vis dar lengvai nuėjęs į šalį). 

Vakaro įrašą galima pažiūrėti čia:
Daugiau nuotraukų čia:

Ir, žinoma, labai džiaugiuosi, jog mano knygos pristatymas vyko būtent Knygų Ministerijoje. Ši vieta labai jauki, pilna knygų, turi kažkokią ypatingą aurą ir idealiai tinka tokioms nerealioms nuotraukoms:

Jurgita Barišauskienė




2019 m. kovo 2 d., šeštadienis

Daugybė vienos knygos istorijų bei jų autorių

Pastaruoju metu grožinės literatūros skaitau ne tiek jau daug, nors mokykloje teisiog "rydavau" knygas. Dabar, kai dienos šviesą išvydo mano pirmasis romanas "Murkiantis Buda", galvoju: ar aš prisimenu man patikusių knygų autorių pavardes. Na, tikrai ne visų...
Šiuo metu kaip tik pradėjau skaityti Ninos George romaną "Levandų kambarys" - tai viena tų knygų, prie kurių norisi užtrukti kiek ilgiau, kad spėtum pasimėgauti procesu. Pati istorija gerai sudėliota, o tarp eilučių "įpintas" pasakojimas mane taip pat intriguoja. Na, aš tokia skaitytoja - man reikia, kad tarp tų eilučių kas nors būtų. Jei nebus, sugalvosiu pati, o jei nepavyks - gali būti, kad numesiu neperskaičiusi iki galo.
Taigi, kad ir kaip esu dėkinga Ninai George už nuostabią kelionę knygų pilnu laivu, šiuo metu "Levandų kambarys" yra mano knyga. Aš ją skaitau, ja mėgaujuosi, pagal save interpretuoju viską, ką joje randu - tai yra mano asmeninis santykis su šiuo romanu. Kito skaitytojo santykis su juo bus kitoks, kita asmeninė istorija, kitas suvokimas ir kita informacija, rasta tarp eilučių. Štai, kaip tai vyksta: autorius sukuria vieną istoriją, o ji patekusi į skirtingų žmonių rankas sukuria dar daugybę naujų asmeninių savo ir konkretaus skaitytojo istorijų. Kai kurios jos bus nuobodžios, neišbaigtos, slegiančios, kai kurios - džiugios, intriguojančios, įdomios. Vienos bus iškart pamirštos, o kitos giliai įsirėš į atmintį.
Kalbant apie romano "Murkiantis Buda" istoriją - ji buvo mano, kol elektroniniu paštu neiškeliavo į leidyklą. Tada jos turinį papildė redaktorius, maketuotojas, viršelio kūrėjas. Knyga tapo mūsų kolektyviniu kūriniu. Šiuo metu ji jau skaitoma ir, tikiu, kuria savo naujas istorijas.

Jurgita Barišauskienė

2019 m. vasario 25 d., pirmadienis

Ar saugumas užtikrina laimę? Apie tai, ar verta atsisakyti "skrydžio".

Rudenį mūsų namuose atsirado naujas gyventojas, kurį pramynėme Ajo, kadangi nežinojome ir vis dar nežinome sparnuoto augintinio lyties.
Papūgos jauniklis iš pradžių jautėsi nejaukiai, o artinantis prie jo, imdavo šnypšti, kaip gyvatė. Susidraugavome gana greitai - jau trečią dieną lesė man iš saujos ir lipo ant piršto. Ketvirtą dieną tupėjo ant peties, o penktą - nusprendė paskraidyti po kambarį. Skrydis nebuvo labai vykęs - juk "pilotas" dar neturėjo daug patirties (ko norėt, kai tu šiame pasaulyje randiesi apie pora mėnesių, o sparnai tik neseniai apaugę plunksnomis?) ir vietovė nepažįstama. Taigi, po poros ratų palubėje, Ajo cypdamas pakibo ant užuolaidos, sumaskatavo sparnais ir šleptelėjo ant grindų. Mes su vyru, aišku, supanikavome: skrenda, o kaip reikės pagaut, ar atskris atgal, oi, nukrito, ar užsigavo, išsigando, ką dabar daryt, daugiau gal nenorės ant rankų eit... oi... ???
Pats paukštis elgėsi daug adekvačiau už mus. Jau po poros minučių vėl tupėjo man ant peties bei kuitėsi po savo paties plunksnas ir planavo būsimus skrydžius. Gi po vieno nesėkmingo nusileidimo sparnų neatsisakysi.

Šiuo metu Ajo jau pusė metų. Papūga darosi vis savarankiškesnė, bet vis dar labiausiai mėgsta leisti laiką man ant peties ar kažkur šalia manęs, tačiau ir skraidyti nepamiršta - kuo puikiausiai nusileidžia numatytoje vietoje, išmoko praskristi pro duris ir net dažnai mane atseka iš vieno kambario į kitą. Neabejoju, kad Ajo skraidyti privalo - tai užrašyta šio gyvūno prigimtyje. Suprantama, šios nimfos gyvenama erdvė nėra tokia plati, kad galėtum gerai ištreniruoti sparnus. Laukinės Ajo giminaitės, gyvenančios Australijos stepėse atsipūtusios nuskrenda dešimtis kilometrų, norėdamos susirasti maisto ir vandens - tuo tarpu, mano naminis "vištosius" jau po kokių 4-5 ratų aplink kambarį nutupia lekuodamas.

O  dabar apie tai, ką aš norėjau pasakyti šiuo įrašu: JUK MES BŪTENT TAIP IR ELGIAMĖS SU SAVO ARTIMAISIAIS. Mes išsigąstame, kai jie pakelia sparnus ir bando pakilti skrydžiui (juk gali susižeisti, išsigąsti, užsimušti...). Mums atrodo, kad saugiau yra likti "ant žemės". Taip, saugiau. Bet ar atsisakę savo prigimtyje įrašytų norų, siekių ir troškimų jie taps laimingi? Ar išpildys save bei duos aplinkai tai, ką galėtų duoti geriausio? Ne, jie tik liks saugūs... 

Neabejoju, kad Ajo buvo baisu tiek pirmą kartą išlįsti iš narvo, tiek ryžtis pirmam skrydžiui naujoje vietoje. Iš pradžių tai atrodė nesaugu. Tačiau, įtariu, paukščiui nė nekilo mintis visam laikui pasilikti narve. Linkiu Jums to paties: tegul pašaukimas nugali baimes, o prigimtis negirdi aplinkinių atkalbinėjimų. Tik tiek ;)

Jurgita Barišauskienė